rugpjūčio 25, 2009

Pasitikėjimas kitais žmonėmis

Visi mes savo aplinkoje turime artimų draugų, pažįstamų, giminaičių ar bendradarbių. Priklausome kažkokiai socialinei grupei, gyvename kažkokioje šalyje (tikriausiai Lietuvoje ;)). O ar mes pasitikime aplinka kurioje esame, t.y. vyriausybe, įmonės vadovu, verslo partneriais, šeimos nariais, draugais. Vienais - taip, kitais - ne? Tikriausiai tai pirmas atsakymas daugeliui nuskambėjęs mintyse. O kaip Jums mintis, kad žmonės pateisina tai, ko iš jų tikimės? Kam patinka kai Jumis nepasitiki?
Atlikite paprastą testą. Iš aplinkos pasirinkite žmogų, kurį Jūs pažįstate seniai, tegul tai būna artimas Jūsų draugas, kuriuo Jūs pasitikite 100%. Na ir tas draugas paprašo Jūsų paskolinti dešimties litų sumą. Jūsų pasitikėjimas juo net nesusvyruos, nesvarstęs jam paskolinsite tą sumą, nes žinosite, kad jis ją grąžins. O jei ir negrąžins - draugystė verta daugiau nei dešimties litų. O dabar įsivaizduokite, kad tam pačiam draugui reikia paskolinti šimto tūkstančių litų sumą. Ir Jūs turite pakankamas santaupas bei finansine galimybes tai padaryti (suma gali skirtis, svarbu, kad sudarytų vienų metų ir daugiau pajamas). Būkite sąžiningi. Pasitikėjimas tuo žmogumi susvyruos. Nors žmogus lieka tas pats. Rasite pasiteisinimų, kad reikalingas saugumas, kas bus jei atsitiks draugui nelaimė ar jam nepasiseks. Tai gana protingi argumentai ir mes kiekvienas turime rūpintis savo finansiniu saugumu, turėti draudimus ir pan. Na kadangi šiuo pavyzdžiu norėjau įrodyti, kad pasitikėjimas čia priklausys ne nuo žmogaus, o nuo "priklausomybės perdavimo". Dešimčiai litų Jūs esate nejautrūs, visiškai nesvarbu ar Jūs atgausite pinigus, ar ne - tai niekaip nepakeis Jūsų gyvenimo. O toliau pafantazuokite (nors gal kai kam tai ne fantazija)... Jei ta pati suma būtų Jūsų vienos dienos pajamos, tai tikriausiai tuo atveju Jūs lygiai taip pat paprastai ją paskolintumėte, kaip ir dešimties litų sumą, nes tai nepakeistų Jūsų gyvenimo ir Jūs netaptumėte "priklausomas" nuo draugo, kuris gali Jums pinigų ir negrąžinti.
Taigi, aš manau, kad pasitikėjimas kitais žmonėmis yra tiesiogiai priklausomas nuo pasitikėjimo savimi. Pasitikime kitais žmonėmis tiek, kiek jų veiksmai gali įtakoti mūsų padėtį, nesvarbu emocinę ar finansinę. Kitaip tariant, kiek mes esame toje srityje brandūs, kad galėtumėme būti nepriklausomi.
Žmogus turi tris brandos etapus (apie kuriuos aš pirmą kartą perskaičiau daktaro Stephen R. Covey knygoje "7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai"). Remdamasis šiais brandos etapais ir noriu pažvelgti į pasitikėjimą kitais žmonėmis.
  • Priklausomybė - tai etapas, kada žmogus yra priklausomas. Jei žmogus yra priklausomas emociškai, iš jo dažnai išgirsi "...jei jis elgsis taip, tada bus gerai". Paprastai priklausomi žmonės nepasitiki nei savimi, nei kitais žmonėmis.
  • Nepriklausomybė - tai etapas, kada žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimą. Jam nėra taip svarbu, kokios bus aplinkybės. Žinoma, labai gerai, jei jos palankios, bet jei bus kitaip - jis žino, kad galės rasti išeitį. Toks žmogus žino, ką daro ir pasitiki savimi bei kitais žmonėmis.
  • Abipusė priklausomybė - etapas, kada žmogus protingai tampa priklausomas nuo kitų žmonių. Pvz, šeimoje. Jis gali prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už jo aplinkoje esančius žmones, kuriuos jis pasirenka protingai. Tokie žmonės labai pasitiki savimi ir, žinoma, kitais. Tai aukščiausias brandos etapas, kai žmogus leidžia sau prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus žmones. Svarbu tai, kad abipusią priklausomybę galima pasiekti, tik pasiekus nepriklausomybę.
Paieškokime pavyzdžių mus supančioje aplinkoje:
  • Artimų draugų rate. Žmogus, kuris pasitiki savo jėgomis, yra geros nuomonės apie save, lengvai bendrauja su savo draugais - jais ir pasitiki.
  • Šeimoje savimi pasitikintis sutuoktinis - pasitiki ir savo partneriu, nes jis pasitiki savimi, jis supranta, kad partneris su juo būna savo noru, lygiai taip kaip Jis.
  • Savimi pasitikintys tėvai - pasitiki savo vaikais, duoda jiems daugiau laisvės. Žinodami, jog susidarius nepalankioms aplinkybėms ar iškilus problemoms jie visada sugebės vaikui pagelbėti, laisvai ir geranoriškai leidžia jiems priimti daugiau sprendimų ir būti savarankiškiems.
  • Savimi pasitikintis darbuotojas - "neburnoja" ant vadovo ir pasitiki juo, nes už jo gerai atliktą darbą vadovas atsiskaitys. Toks darbuotojas paprastai žino savo vertę ir ją įrodo konkrečiais darbais.
  • Savimi pasitikintis valstybės pilietis - pasitiki vyriausybe ir "neburnoja" ant jos, nes žino, kad jis pats atsakingas už savo gyvenimą. Sunkmečiu, kada daugelis "burnoja" dėl blogų įstatymų, nepalankių sąlygų, grupė savimi pasitikinčių žmonių ieško racionalesnių sprendimų ir keičia tai, kas jų galioje.

Kaip jau supratote, ar mes pasitikime kitais žmonėmis priklauso ne tiek nuo kito žmogaus, kiek nuo Jūsų paties pasitikėjimo savimi. Kuo daugiau gyvenimo sričių mes esame brandūs, tuo daugiau mes turime galios, o turėdami galios, mes tampame nepriklausomi, o tuo pačiu ir daugiau pasitikime kitais žmonėmis.
Ugdykitės pasitikėjimą savimi, tuomet pasitikėsite ir kitais žmonėmis. Žinoma, ne visada mus supa vien geri žmonės, yra žmonių, kurie neverti pasitikėjimo. Nukreipkite savo dėmesį į tuos, kurie verti pasitikėjimo, į tas žmonių sąvybes, kurios skatina įžvelgti žmoguje tai, kas jame geriausia. Žmogaus prigimtis yra "būti geru".

Daiktus mes matome ne tokius kokie jie yra, bet greičiau kokie esame patys. (Anais Nim)