kovo 24, 2012

Kodėl protingi žmonės asocijuojasi su skurdu, o kvailiai - su turtu?

Labai dažnai žmogus, besivaikantis tik aukšto statuso ir pinigų, pasijaučia turtingu tik gyvenimo pabaigoje - prieš mirtį. Turtingas ar vargšas - tai tik mūsų vidinė būsena, o ne pinigų kiekis banko sąskaitoje. Netgi labai turtingi žmonės nuolat mato dar turtingesnius už save, ir tai tarsi varžybos, kur varžomasi dėl pačio turtingiausio numirėlio kapinėse...Tokie žmonės aukoja savo gyvenimą nuolat siekdami turto ir manydami, kad tik tada kai to pasieks, bus laimingi.
Darius Radkevičius, populiarių knygų autorius, verslo konsultantas ir tiesiog labai įdomus žmogus, teigia:
„Daugelis žmonių yra taip stipriai įstrigę prie finansinių rezultatų, kad nuvertina asmeninę transformaciją, pokytį, lėliukės virtimą drugeliu, o juk tai iš tikrųjų ir yra mūsų gyvenimas. Svarbu suvokti ir suprasti savo galutinius tikslus ir judėti jų kaip švyturio, kryptimi. Bet jei pats tikslo siekimo procesas yra žalingas, tai ar tikslas gali būti savaime vertingas? Daugelis eikvoja savo gyvenimą gaudydami turto šešėlį, prilygindami turtą laimei. Su dideliais pinigais galima pasiekti geresnį gyvenimo lygi, bet tuo pat metu neturėti paties gyvenimo.“
Taigi protingi žmonės žino, kad neverta vaikytis vien materialių dalykų. Daug svarbiau - vidinė ramybė, harmonija, dvasingumas, tobulėjimas, meilė, o viso to siekiant - daug lengviau įveikiamos baimės, pasiekiami tikslai, turtas ir laimė.
Kaip to pasiekti? Tai ir dar daugiau galėsite sužinoti Dariaus Radkevičiaus seminaruose „Verslo paslapčių raktai“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Jei turite idėją, bet trūksta drąsos, arba nežinote, kaip ją realizuoti, jei "pavargote arti" ir ieškote kito kelio, ir net jei Jums viskas gerai, bet norite tiesiog pabendrauti ar gauti naujų idėjų, šis seminaras skirtas būtent Jums!
Daugiau apie seminarą skaitykite čia.

kovo 14, 2012

Ar išeitis – bendra pasaulinė valdžia?

Vatikanas 2011 m. spalio mėnesį pasiūlė sukurti naują valdžios organą ir „Pasaulio Centrinį Banką“, kad šie prisiimtų atsakomybę už finansinių institucijų valdymą. Šio organo tikslas - rūpintis, kad nė viena išsivysčiusi šalis negalėtų spausti silpnesnių.


Struktūros galėtų dirbti prie JTO, o paskui taptų nepriklausomos. Savo pranešimą Vatikanas komentuoja taip: „Kolektyvinis gobšumas i kaupimas įgauna didžiulį mastą. Visa tai byloja apie tai, kad pasaulio valstybės turi laikytis specialios elgesio etikos tarp turtingų ir vargšų šalių.“
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi laikosi nuomonės, kad Europos Sąjunga privalo centralizuoti valdymo funkcijas ir įvesti daugiau vienodų visoms šalims taisyklių.
Jei Europa nuspręstų eiti D. Grybauskaitės siūlomu keliu, tada galima daryti prielaidą, kad laikui bėgant Europoje nebeliktų atskirų valstybių, o susidarytų viena Europos „tauta“. T.y. Europa pakartotų JAV, Indijos ar Kinijos scenarijų. Šalis viena, valdžia viena, pavadinimas vienas, valiuta viena bet viduje kelios dešimtys ar keli šimtai tautų.


Ir, jeigu pasaulis palaikytų Vatikano scenarijų, su laiku žemėje įsivyrautų viena valdžia, valdanti visą pasaulį, ir tai gal būtų jau „Galutinė Šventoji Romos Imperija“.

Tačiau, ši idėja turi ir stiprių priešininkų, vienas iš jų - Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas, tvirtinantis, kad finansinės Europos problemos yra ledkalnio viršūnė. Būtinos struktūrinės reformos ir ES decentralizacija. Antiglobalistai ir visokio plauko sąmokslo teorijų kūrėjai irgi priešinasi centralizacijai, o ši, atrodo, įgauna pagreitį. Pasirodo, kad 147 transnacionalinės korporacijos jau dabar kontroliuoja 40% viso pasaulio korporacijų turto bei 60% pasaulio ekonomikos pajamų. Ir dauguma iš jų yra finansinės institucijos (tokios kaip Barclays plc, JPMorgan Chase, Goldman Sachs, Merrill Lynch, Morgan Stanley, Bank of America,UBS, Deutsche Bank, Societe Generale, Credit Suisse, Capital Group Companies Inc, AXA ir kt), kurių aktyvai tarpusavyje susipynę.
Tyrėjai iš Šveicarijos federalinio instituto (arxiv.org) nustatė, kad tai įvyko ne dėl sąmokslo valdyti pasaulį. Tiesiog tai dėsninga šių dienų korparatyvinės ekonomikos saviraidos fazė. Tokia padėtis - ne politikos, o ekonomikos padarinys. Jei tai ne sąmokslas, kodėl tai kelia žmonėms baimę? Tokia sandara pavojinga todėl, kad dėl centralizacijos ji yra pažeidžiama. Griaunantis virstančių domino efektas gali prasidėti bet kuriuo momentu, kai tik viena iš 147 organizacijų susidurs su reikšmingomis problemomis.
 Griūtis kaip evoliucijos dalis
O gal griūtis - tai normalus evoliucijos dėsnis, tik labai jau nemalonus tiems, kurie jį patiria? Evoliucijos dėsnis, kurį prieš kelis tūkstančius metų aprašė indai - pradžioje sukuriama, vėliau palaikоmas stabilumas, o paskiau griaunama ir vėl iš naujo kuriama? Tiesiog Brahma, Višnu ir Šiva.
Žmonijos istorija - imperijų kūrimo ir griovimo istorija. Imperinė idėja grindžiama valdžios centralizacija, bendrų taisyklių ar įstatymų kūrimu ir jų laikymosi prievartos mechanizmo užtikrinimu. 1993 metais į Lietuvą atvykęs Kanados lietuvis stebėjosi mūsų valstybės tuometiniu valdymo modeliu. Jis tvirtino, kad demokratija yra tvarka ir taisyklės, o pas mus - laisvė, t.y. chaosas ir anarchija. 
Kuo grindžiama centralizacijos idėja? Centralizacijos idėją galime palyginti su orkestru. Kuo skiriasi orkestras nuo gatvės muzikantų?Orkestras groja ypač sudėtingą muziką. Ją profesionaliai atliekant būtinas ypač geras susiklausymas, ištobulinti individualūs ir komandiniai įgūdžiai. Orkestrui griežtai vadovauja dirigentas, kuris stovi nugara į publiką, o muzikantai, nors ir sėdi veidu į “liaudį”, tačiau jos nemato, nes privalo žiūrėti į natas ir į dirigentą. Norint pagroti naują kūrinį, reikia daug laiko skirti repeticijoms. Jei šitaip pažiūrėtume į centralizuotą valdymą, tai pamatytume šiuos panašumus:
  • Centralizacija leidžia įgyvendinti sudėtingus kūrinius, bet tam reikia laiko.
  • Centralizacija reikalauja laikytis procedūrų (nors ir sėdi veidu į žmogų, bet jo„nemato“).
  • Centralizacija linkusi valdyti „baigtinį“ kūrinį.
  • Centralizuota sistema greitai biurokratėja ir tampa nelanksti.
Gatvės muzikantai laikas nuo laiko įveikia orkestrus. Džiazas ir jo atlikėjai galėtų būti laikomi antipodu klasikinės muzikos orkestrams. Čia visiška improvizacija, grojama su nepažįstamais muzikantais, laisvai ir gaivališkai bendradarbiaujama ir priimami sprendimai. Tai procesas, o ne rezultatas.
Centralizacija gali konkuruoti tik su kita centralizacija. Konkuruoti su chaosu sustabarėjusi sistema nesugeba. Galbūt kurį laiką ji gali jį įveikti, tačiau tai tas pats, kaip kad žmogaus įmuninei sistemai išlaikyti organizme izoliuotą virusą.
Pavyzdys galėtų būti ir transporto sistema. Geležinkelių ir lėktuvų eismas neįmanomas be sudėtingos ir griežtai centralizuotos vadymo sistemos. Bet koks nesusipratimas ar klaida, dažniausiai sukelia žymią katastrofą, nuskambančią viso pasaulio spaudoje. Automobilių eismas yra gerokai lankstesnis. Nors ir valdomas pagal bendras visiems taisykles, tačiau jis turi nemažai savieigos elementų. Yra šalių, kuriuose kelių eismo taisyklių beveik nėra, bet tai netrukdo kelių eismo dalyviams tvarkytis patiems. To negalima pasakyti apie geležinkelį ar oro transportą. Įdomus faktas - geležinkeliai beveik nekonkuruoja su automobiliais, tačiau jie tiesiogiai konkuruoja su lėktuvais. Ir tai tapo ypač akivaizdu atsiradus greitiesiems traukiniams.
O dabar pabandykite įsivaizduoti, kad jūsų automobilis yra valdomas palydovų, kad jūs negalite padaryti nė vieno smulkaus nusižengimo. Kas atsitiks centralizavus automobilių sistemos valdymą? Gali būti, jog padėtis tik pablogės. O kaip jausis kelių eismo dalyviai? Kai negalite paskubėti, jei labai reikia ir niekam netrukdote Saviorganizuojanti sistema, kuri leidžia paskubėti kai galima, ir palėtinti, kai būtina, leidžia automobilių srautui būti lanksčiam. Ar galėtumėte susitaikyti su tuo, kad aplink vien taisyklės? Kad ne jūs valdote, o jūs valdo?
O jeigu didžioji jūsų gyvenimo dalis bus įsprausta į griežtas taisykles?Kiekvienas bus stebimas, suskaičiuotas, mažiausias nusižengimas užfiksuotas? Visos taisyklės turi išimčių, visi sprendimai gali būti ir geri, ir blogi, tai priklauso nuo aplinkybių. Kitas, ypač dažnai sąmokslo teorijų kūrėjų keliamas klausimas - kaip prasimušti į siaurą valdančiųjų elitą, kuriame vieta dažnai perduodamą iš kartos į kartą? Pamenate, Sovietų Sąjungoje bet kokie neformalūs judėjimai buvo uždrausti, o jų dalyviai buvo vadinami psichikos ligoniais Centralizuotai struktūrai, bet koks neformalus chaoso židinys reiškia grėsmę, nes jis pažeidžia tvarką ir kontrolės galimybę. Bet koks judėjimas yra neprognozuojamas ir jo sukeltas poveikis gali būti visiškai netikėtas valdžiai. Šį fenomeną savo knygoje „Virsmo taškas“ puikiai aprašė Malcolmas Gladwellas.
Centralizaciją galėtumėm apibrėžti kaip idėją, leidžiančią nedidelei grupei žmonių valdyti mases. O decentralizacija leidžia sumaišyti vaikiško kaleidoskopo mozaiką ir viską pradėt iš naujo. Tautų kova už laisvę labai primena decentralizaciją, o Imperijų kūrimas – centralizaciją. Ar galime 2011 m. spalio septynioliktos dienos įvykius Romoje, kai buvo sužeisti 105 policininkai, pavadinti sukilimu prieš galimą Šventosios Romos Imperijos atkūrimą? Turbūt kai kurie sąmokslo teorijų kūrėjai tvirtintų, kad būtent taip ir yra. 
Chaoso logika
Centralizacijos idėja susijusi su kūrimo aktu. Pats kūrimo aktas paremtas priežasties ir pasekmės logika. Ši logika labai glaudžiai susijusi su ilgai vyravusia idėja, jog pasaulis yra mechaniškas.
Įdomu, kad ilgą laiką buvo manoma, jog chaosas yra nestruktūrizuotas procesas, neturintis taisyklių. Tačiau, kai tik žmonės pradeda gilintis į kurią nors nežinomą sritį, jie visada suranda ir aprašo dėsningumus. Pradėjus gilintis į chaosą, išaiškėjo, kad jis labai logiškas ir turi savo taisykles.
Chaosas yra fraktalinis ir tai vienas iš evoliucijos mechanizmų. Nors Albertas Einšteinas ir tvirtino, kad Dievas nežaidžia kauliukais, tačiau chaoso teorija ir kvantinė fizika turi įrodymų, jog būtent „metami kauliukai“ ir sudaro evoliucijos mechanizmo pagrindą. Naudojant A. Einšteino metaforą, galima tvirtinti, kad Dievas vistik lošėjas. Ne tik visatą galima pavaizduoti, kaip Cazino Perpetuum, bet ir mūsų kasdieninį gyvenimą. Chaoso teorija atskleidė, kad nors visi mes esame panašūs, tačiau dviejų identiškų žmonių rasti neįmanoma, kaip ir dviejų vienodų lapų, medžių, pakarantės formų ar įvykių.
Kvantinė fizika nunėrė dar giliau ir įrodė, kad mikropasaulyje valdo atsitiktinumo ir neapibrėžtumo principai.
Galima tvirtinti, kad kūrėjas paleido evoliucijos mechanizmą, kasdien mikrolygiu užsukęs Cazino perpetuum –šis lošimas beveik kiekvienoje žmonių kartoje atsispindi, kaip Gėrio ir Blogio kova. Legenda pasakoja, jog kada žmonių Ego taip padidėjo, kad jie pradėjo save lyginti su dievais ir nusprendė: Žemė skirta jiems vieniems, o su kita gyvybe jie gali daryti ką nori. Tuomet dievai nusprendė žmones sunaikinti kaip pavojingus Žemės kenkėjus. Tačiau, jiems pagailo savo kūrinio ir viena iš deivių pasiūlė kitą sprendimą: „Atimkime iš žmonių atmintį, tegul kiekviena karta mokosi iš naujo“. Taigi, kiekvienoje kartoje iš naujo gimsta vaikai, visi jie tokie patys ir kartu skirtingi, panašūs įvykiai kartojasi, bet jie kartu yra kitokie. Evoliucija meta kauliukus ir vertina, kurie iš mūsų labiausiai prisitaikę prie aplinkos. Pavyzdžiui nutukę amerikiečių vaikai - tai labiausiai prie siūlomo gyvenimo būdo prisitaikę vaikai: ne mažiau kaip 10 val. prie televizoriaus, greito maisto virškinimas. Nutukęs kūnas neleidžia fiziškai aktyviai veikti ir pririša prie krėslo. Nuolatinis greitojo maisto naikinimas reikalauja energijos, jis pavaduoja fizinį aktyvumą. Tokia galėtų būti viena evoliucijos šaka.
Grįžkime prie Europos krizės ir pabandykime įžvelgti, kur buvo pažeistas evoliucinis mechanizmas ar – atvirkščiai – gal jis veikė per sparčiai. Fraktalumo principas tvirtina, kad išoriškai viskas panašu, bet nesurasite tapačių daiktų. Pvz.: kiekviena Europos Sąjungos šalis yra valdoma demokratiškai išrinktos valdžios. Demokratiškai, vadinasi, pagal tuos pačius principus. Tačiau kiekvienoje šalyje kiekviena valdžia yra kitokia ir turi savo specifiką. Kauliukai mesti (rinkimo principai), tačiau reikšmės iškrito skirtingos (vietinė specifika). Pažiūrėkime į vokiečius, tada į graikus ir į save, lietuvius. Ar matome šalių skirtumus? Evoliucijos dėsnius palaikė ir šalių valiutos. Tos šalys, kurios priimdavo prastus vadymo sprendimus, privalėjo devalvuoti savo valiutas, nes sparti infliacija tiek Visatos mastu (pvz.: jos sparti plėtra), tiek ir šalies mastu leidžia išlyginti visus defektus, kurie galėjo atsirasti ankstyvuoju vystymosi (pvz.: Visatos sukūrimo), naujos valdžios atėjimo laikotarpiu. Kai kurios šalys praėjo labai skausmingus evoliucinius etapus. Pavyzdžiui, Brazilijoje XX amžiuje žmonės keletą kartų yra praradę visas savo santaupas dėl infliacijos. Bet galų gale Brazilija kartu su Indija ir Kinija tapo viena iš sparčiausiai augančių šalių ir jau šiemet taps šeštąją pasaulio ekonomika. Economist Intelligence Unit prognozuoja, kad 2020 metais Brazilija bus penkta ekonomika pasaulyje ir aplenks visas Europos šalis.
Taigi, atėmus iš konkrečios šalies valiutą kaip natūralios evoliucijos priemonę, kuri leido iššaukti krizes, o krizių metu pakeisti valdančiuosius, bandyti naują valdžią ir naujus sprendimus, ir, jeigu reikia, dar kartą viską pakeisti. Skamba nehumaniškai, tačiau tokie gamtos dėsniai, juos mes arba sustipriname, arba susilpniname, sukurdami vienus ar kitus valdymo instrumentus. Tačiau kas atsitiko, kai euro zonosšalys įsivedė bendrąją valiutą, o valdymo niuansai kiekvienoje šalyje išliko skirtingi? Turime tai, ką matome - dabar kiekvienos šalies skirtingas elgesys kerta per vieną iš centralizacijos ašių, t.y. jos valiutą.
Daugiau centralizacijos?
Atrodo, kad mano aprašytas pavyzdys veda prie vieno teisingo atsakymo, tokį ir pasiūlė Vatikanas ir prezidentė D. Grybauskaitė - dar stipresnės centralizacijos. Tačiau evoliuciškai žiūrint gamtoje nėra centralizacijos mechanizmo. Tiesa, didelės sistemos paklūsta klasikiniams dėsniams, nes nuolat ridendami kauliukus per rezultatų vidurkį galime maždaug numatyti.
Einant centralizacijos keliu, daroma prielaida, kad žmonija sugebės išsirinkti vieną teisingą valdžią. Tačiau neapibrėžtumo principas nurodo, kad negali būti tik viena Žmonijos valdžia, žinanti visus teisingus žmonijos valdymo atsakymus. Kodėl? Atsakymas slypi masių psichologijos supratime. Mases valdo ne logika, protas ar racionalumas, o emocijos. Nors mes savo valdymo būdą vadiname demokratiniu, tačiau mažai kas žino, kad ištikrųjų jis ne demokratinis, o ochlokratinis. Demos Graikijoje reiškė žmones turinčius išsilavinimą 7 laisvųjų menų srityje. Graikijos demokratijoje rinkti valžią galėjo tik demosai. Ochlos reiškia minia. Ochlokratija - tai minios valdymas, ja manipuliuoja demagogai, siūlydami miniai tai, ko ji labiausiai trokšta. Kokia galimybė, kad į pasaulinę valdžią išrinks pasauliu besirūpinančius altruistus ir kokia galimybė, kad išrinks demagogus, kuriuos gena despotizmas ir valdžios troškulys? Pažiūrėkime į rinkimus mūsų dienomis - ką išrenka? Protingus ar triukšmingus? Populistus ar turinčius viziją, kaip padėti žmonijai? Pagal išmanymą ar dėl skandalingų poelgių? Ir jums bus aišku, kokios grėsmės mūsų laukia tame kelyje.
Centralizuota sistema yra labai efektyvi kažkuriame etape, tačiau ji yra ir itin pažeidžiama. Jei fraktalinės sistemos gali ilgai išgyventi, nes jos silpnai susijusios viena su kita, tai centralizuotą sitemą gali pakirsti vienas nenumatytas trikdis. Centralizuotos sistemos tikslas yra efektyvumas ir masto ekonomija.
Sakoma, kad skaičiais pagrįstas protas yra panašus į dykumą, o vaizdais grindžiamas yra sodas. Paukščiai gieda, gėlės žydi. Tai beveik atskiros planetos.
Tačiau, norint, kad sistema būtu tvari ir ilgalaikė (nesvarbu, ar kalbame apie finansų sistemą ar gamtos ekosistemą, ar ekonomiką), ji privalo būti ne tik efektyvi, bet ir gaji. Visos sistemos yra atviri sudėtingų srautų tinklai. Mūsų protėviai, tvirtindami „kaip danguje, taip ir ant žemės“ buvo teisūs. Perversmą sukėlusių tyrimų rezultatai (Robert Ulanowicz, Sally Goerner, Bernard Lietaer, Rocio Gomez “Quantifying Sustainability: Resilience, Efficiency and the Return of Information Theory”), parodė, kad dabar jau įmanoma vienu matu matuoti bet kokio sudėtingo srautų tinklo tvarumą, stabilumą, nesvarbu, kas tekės per tą sistemą – biomasė gamtinėje ekosistemoje, informacija imuninėje sistemoje, elektronai elektros paskirstymo tinkle ar pinigai ekonomikoje. Tvarumui reikia tam tikros pusiausvyros tarp dviejų tokiuose tinkluose atsirandančių savybių:
  • Efektyvumo (sistemos gebėjimo gaminti tūrius to, kas teka per tątinklą);
  • Gajumo (sistemos gebėjimo atlaikyti sukrėtimą ar ligą ir prisitaikyti prie kintančios aplinkos).


    Paaiškėjo, jog ir efektyvumas, ir gajumas savo ruožtu priklauso nuo dviejų sudėtingo srautų tinklo struktūrinių kintamųjų – įvairovės ir tarpusavio susietumo. Efektyvumo didinimas paprastai sukelia šio proceso racionalizavimą, tai yra jo įvairovės ir tarpusavio susietumo mažėjimą. Pats centralizacijos mechanizmas sudaro iliuziją, jog atvirą sistemą galima paversti uždara. Sovietų Sąjunga buvo už „geležinės uždangos“, bet ir ji neatsilaikė prieš gamtos dėsnius.
    Ir priešingai, įvairovės ir tarpusavio susietumo didėjimas didina gajumą. Dėl šito tąsymo į priešingas puses sudėtingas srautų tinklas bus tvarus tik gana siaurame jo įvairovės ir tarpusavio susietumo lauke, vadinamajame gyvybingumo lange. Kitaip sakant, jei tos įvairovės ir tarpusavio susietumo bus per mažai, tinklas stagnuos, o jei jos bus per daug, subyrės.
    Šiandien mes esame linkę kurti monovaliutinę aplinką, todėl ji tampa nestabilumo priežastimi. Galėtume sakyti, kad visas pasaulis yra užsikrėtęs dolerio virusu, pagrįstu ypatingu spekuliaciniu mechanizmu, kurį ilgą laiką draudė katalikybė ir kitos religijos. Spekuliacinis mechanizmas rėmėsi prielaida, jog ištekliai yra neriboti. Ir tai buvo tiesa, kol neįsigalėjo globalizacija ir masinis efektyvumas per masto ekonomiją. Mes turime suprasti, kad žmonija pasiekė tokį raidos etapą, kai ankstesnė neribotų išteklių prielaida nustojo galioti. „Beveik visos ekonominės minties sistemos remiasi nepaliaujamo ekonominio augimo prielaida. Tai būtų gražu ir malonu, jei gyventumėme neribotų išteklių planetoje. Deja, susiduriame su mažu, bet įkyriu ir nepatogiu faktu, kad mūsų planeta ribota, baigtinė, ir kad joje - ne taip kaip ekonomikos teorijoje - viską valdo fizinė ir biologinė realybė.“ - tvirtina George ‘as Monbiot.
    Gwendolyn Hallsmith, Bernard’as Lietaer savo knygoje „Turto kūrimas“ (“Creating Wealth”) aprašo, kaip dabartiniame pasaulyje įsivyravęs tikėjimas, kad ekonomikai reikia vienos valiutos monopolio ir kad bankų skolinti pinigai yra vienintelis valiutos tipas, tinkamas šiuolaikinei ekonomikai, tikslingai veda mus ne tik prie bendrapasaulinės krizės, bet ir nuskurdinimo. Todėl jie tvirtina, kad masto ekonomijos nualintiems sektoriams, miestams, rajonams ir pan. reikia įsivesti alternatyvines valiutas palaikančias jų ekonominę ekosistemą.
    Turime įsisąmoninti, kad yra du keliai. Vienas – suprasti gamtos dėsnius ir dėti pastangas prie jų prisitaikyti. Galime vadinti jį daoistiniu keliu, nes šios ideologijos išpažinėjai tvirtina, kad mes turime būti sudedamoji gamtos dalis ir daryti viską, kad draugiškai ir pagarbiai sugyventume su gamta ir jos dėsniais. Kitas kelias - užsispyrus tikėti, kad teisinga valdžia išspręs problemas. Galima tai pavadinti konfucianistiniu keliu, aukštinusiu centralizuotą valdymą ir taisykles.
    Išminčius pasakytų, kad abi pusės savaip teisios – jų „tiesų“ sankirtos vietoje atsiranda „gyvybingumo langas“. Galėtume kaip pavyzdį paimti žmogaus sandarą: tai, kad galva valdo kūną, nereiškia, kad galvoje yra centrinis procesorius, iš eilės duodantis ar vykdantis komandas. Smegenyse yra milijonai vienu metu veikiančių procesorių, vyksta lygiagretus informacijos apdorojimas. Kokia komanda bus vykdoma pirma, priklauso nuo vidinių ir išorinių aplinkybių. Gyvybingumo langas - tai gyvas ir labai jautrus reiškinys, jį nuolat reikia „tiuninguoti“, kad mūsų visuomenė gebėtų prisitaikyti prie nepaliaujmai kintančios aplinkos. Yra vilties, kad galima valingai prižiūrėti gyvybingumo langą. Arba tai už mus padarys griovėjas Šiva, įsukęs savo stichišką evoliucijos mechanizmą – krizėmis pakeisdamas pasaulio kaleidoskopą, kaip kad ir būdavo iki šiol.
    Darius Radkevičius

    Knygos "Dievas, kvantine fizika, organizacijos struktura ir valdymo stilius" bendraautorius.
    Kviečiame į Dariaus Radkevičiaus seminarus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Daugiau informacijos rasite čia..