balandžio 27, 2009

Ar verta pykti?

Ar teko kada nors pykti? Žinoma! Tikriausiai nevertėjo nei klausti :). Visi mes kartais pykstame. Kažkas mus supykina, netenkina kito žmogaus elgesys, kartais, net pykstame patys ant savęs. Pyktis kartais būna tylus, o kartais liejasi per kraštus. Ar iš tiesų pykdami mes ką nors pasiekiame? Na bent jau aš ne :). Pyktis - tai gynybinė reakcija, o ginuosi tada, kada jaučiuosi silpnas. Konfliktinėse situacijose, kol nepykstu, tai kontrolė mano rankose, vos tik mane užvaldo pyktis, tuoj valdžią atiduodu kitam. Visą mano energiją "suvalgo" pyktis, sunku blaiviai mąstyti. Taigi net ginčo metu pyktis yra priešas ir tikrai nepadės, padeda būtent (ne)pyktis.
Mokslas yra įrodęs, kad ilgalaikis pyktis sukelia įvairias ligas. Dėl pykčio prarandame entuziazmą, atiduodame daug energijos. Ir galų gale, ką mes pasiekiame pykčiu? Ar verta pykti? Gal geriau būtų susitarti? Ir išvis, kam pykti, jei vistiek kada nors atleisi? Tai geriau neprarasti laiko, atleisti čia ir dabar. Nereikės eikvoti energijos ir šią akimirką jau galėsite būti laimingi. Bodo Schafer knygoje "Nugalėtojų principai" sako "Nieko nėra kvailiau, kaip pykti ant žmonių, kuriems tai visiškai vis tiek". Iš tiesų juk pyktis tai Jūsų. Gali būti, kad dabar ant manęs kažkas pyksta, o aš apie tai net nežinau :)
Bet būna situacijų, kai aplinkybės susiklosto taip, kad rodos neįmanoma nepykti. Aplinkoje, kur tik pasisuksi vieni stimulai pykti. Čia "surūgusi" pardavėja blogai atmetė grąžą, čia nemandagus vairuotojas sukėlė avarinę situaciją, kolegos darbe nukišo parkerį, grižai namo, o čia dar vaikas išpylė gėrimą, žmona nusūdė vakarienę ar vyras perėjo su batais švariu kilimu. Košmaras... Ir kokią geriausia reakcija į tai? Pyktis? Bet jis niekam neįdomus. Jis kenkia tik pykstančiajam. Tarp visų šių stimulų ir atsako į juos, yra tuščia erdvė, kuri priklauso JUMS. Ji vadinama ATSAKOMYBĖ (na apie tai kitą kartą), bet čia Jūs ir galite pasirinkti. Rinkitės (ne)pykti - nes tai Jūsų atsakomybėje ir tai geresnis pasirinkimas, aš tikiu tuo.

"Pyktis yra vėjas, kuris užpučia proto šviesą" (Robertas Greenas Ingersollas)

balandžio 21, 2009

Teisė būti įsižeidusiems

Visi mes esame papuolę į tokią situaciją, kai buvo skaudu dėl to, jog išgirdome kažką tariamai negero apie save ar savo elgesį, buvome sukritikuoti. Kaip tada jautėtės? Kokius jausmus jautėte žmogui, kuris pasakė "tiesą"? Tikriausiai pykote ant to žmogaus, jautėtės įsižeidę, žmogus ištaręs tuos žodžius tapo blogu, arogantišku, storžieviu ir pan.
Jau senokai mąstau ta tema. Kodėl vieni žmonės įsižeidžia visur ir visada, o kitų niekas neįžeidžia? Pats analizuodamas save, savo reakcijas į kritiką, ir visą kitą informaciją, susijusią su manimi ar mano elgesiu, pastebėjau:
Aš įsižeidžiu ir sureaguoju į kritiką, vadinasi, aš išgirdau tiesą. Toje srityje reikia pasitempti. Jei mane kas pavadintų "Žaliu, rauplėtu marso armijos pėstininku", tai greičiausiai suprasčiau tai kaip pokštą ir skaniai nusijuokčiau. Juk aš nesu toks? Ir aš tai žinau! Na, o kai man kažkas pasako, kad aš sublogęs (esu smulkaus sudėjimo), tai nieko žeidžiančio, bet dar keletą minučių mano galvoje kirba mintis apie tai, kad tikrai reikėtų keletą kilogramų daugiau sverti, rimtai pradedu galvoti apie reguliaresnę mitybą, sveikesnį gyvenimo būdą.
Taigi, ką mes girdime iš kitų žmonių, viso labo tėra tik žodžiai. Kaip mes juos priimame, tai yra mūsų pačių nuostatų į save rezultatas. Ar tikėti tuo, ką mes išgirdome? Tai mūsų pačių pasirinkimo teisė, kurios nors ir kaip norėtų, niekas iš mūsų negali atimti! Kaip sakė kažkoks žymus žmogus "Niekas negali sugadinti mums nuotaikos, jeigu mes patys sau to neleisime".
Tikriausiai Jūs pasakysite, bet būna gyvenime atvejų, kai mus puola, išvadina įvairiausiais žodžiais, kartais net necenzūriniais. Ir tada mes turime teisę įsižeisti. Taip, tokią teisę mes turime. Bet ar mes privalome naudotis visomis sau suteiktomis teisėmės? Tikrai ne. Galų gale, jei žmogus sugeba Jus "apmėtyti" negražiais žodžiais, tai klausimas ar tas žmogus gerbia bent pats save. Tikriausiai esate girdėję tokį pasakymą "ne, jam savigarba neleis to ar to padaryti". Na, o jei žmogus nesugeba gerbti pats savęs, tai kodėl turėtumėte tikėti jo žodžiais? Juk tai tik žodžiai. O jei netikite tais žodžiais - tai ir įsižeisti nėra reikalo.

"Būti turtingu ir laimingu yra Jūsų prigimtinė teisė" (Bodo Schafer). Nepamirškite naudotis šiomis teisėmis.