Spauda apie mane: „Noriu būti vertas savo tikslo“

Šiaulietis Donatas Brikas jau keletą metų domisi sėkmės technologijomis. Jei nori būti savo laimės kalviu, tenka daug ko išmokti, atsikratyti senų nuostatų, pažinti save. Galų gale – išmokti skaičiuoti pinigus.

Paukštis ir grūdai

Kas yra sėkmės technologijos? “Apie jas pagalvojau prieš kelerius metus, kai nusprendžiau atidėti dalį pinigų kelionėms.... Daugiau skaitykite čia...

Pasitikėjimas kitais žmonėmis

Visi mes savo aplinkoje turime artimų draugų, pažįstamų, giminaičių ar bendradarbių. Priklausome kažkokiai socialinei grupei, gyvename kažkokioje šalyje (tikriausiai Lietuvoje ;)). O ar mes pasitikime aplinka kurioje esame, t.y. vyriausybe, įmonės vadovu, verslo partneriais, šeimos nariais, draugais. Vienais - taip, kitais - ne? Tikriausiai tai pirmas atsakymas daugeliui nuskambėjęs mintyse. O kaip Jums mintis, kad žmonės pateisina tai, ko iš jų tikimės? Kam patinka kai Jumis nepasitiki?

Atlikite paprastą testą. Iš aplinkos pasirinkite žmogų, kurį Jūs pažįstate seniai, tegul tai būna artimas Jūsų draugas, kuriuo Jūs pasitikite 100%. Na ir tas draugas paprašo Jūsų paskolinti dešimties litų sumą. Jūsų pasitikėjimas juo net nesusvyruos, nesvarstęs jam paskolinsite tą sumą, nes žinosite, kad jis ją grąžins. O jei ir negrąžins - draugystė verta daugiau nei dešimties litų. O dabar įsivaizduokite, kad tam pačiam draugui reikia paskolinti šimto tūkstančių litų sumą. Ir Jūs turite pakankamas santaupas bei finansine galimybes tai padaryti (suma gali skirtis, svarbu, kad sudarytų vienų metų ir daugiau pajamas). Būkite sąžiningi. Pasitikėjimas tuo žmogumi susvyruos. Nors žmogus lieka tas pats. Rasite pasiteisinimų, kad reikalingas saugumas, kas bus jei atsitiks draugui nelaimė ar jam nepasiseks. Tai gana protingi argumentai ir mes kiekvienas turime rūpintis savo finansiniu saugumu, turėti draudimus ir pan. Na kadangi šiuo pavyzdžiu norėjau įrodyti, kad pasitikėjimas čia priklausys ne nuo žmogaus, o nuo "priklausomybės perdavimo". Dešimčiai litų Jūs esate nejautrūs, visiškai nesvarbu ar Jūs atgausite pinigus, ar ne - tai niekaip nepakeis Jūsų gyvenimo. O toliau pafantazuokite (nors gal kai kam tai ne fantazija)... Jei ta pati suma būtų Jūsų vienos dienos pajamos, tai tikriausiai tuo atveju Jūs lygiai taip pat paprastai ją paskolintumėte, kaip ir dešimties litų sumą, nes tai nepakeistų Jūsų gyvenimo ir Jūs netaptumėte "priklausomas" nuo draugo, kuris gali Jums pinigų ir negrąžinti.

Taigi, aš manau, kad pasitikėjimas kitais žmonėmis yra tiesiogiai priklausomas nuo pasitikėjimo savimi. Pasitikime kitais žmonėmis tiek, kiek jų veiksmai gali įtakoti mūsų padėtį, nesvarbu emocinę ar finansinę. Kitaip tariant, kiek mes esame toje srityje brandūs, kad galėtumėme būti nepriklausomi.

Žmogus turi tris brandos etapus (apie kuriuos aš pirmą kartą perskaičiau daktaro Stephen R. Covey knygoje "7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai"). Remdamasis šiais brandos etapais ir noriu pažvelgti į pasitikėjimą kitais žmonėmis.

• Priklausomybė - tai etapas, kada žmogus yra priklausomas. Jei žmogus yra priklausomas emociškai, iš jo dažnai išgirsi "...jei jis elgsis taip, tada bus gerai". Paprastai priklausomi žmonės nepasitiki nei savimi, nei kitais žmonėmis.
• Nepriklausomybė - tai etapas, kada žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimą. Jam nėra taip svarbu, kokios bus aplinkybės. Žinoma, labai gerai, jei jos palankios, bet jei bus kitaip - jis žino, kad galės rasti išeitį. Toks žmogus žino, ką daro ir pasitiki savimi bei kitais žmonėmis.
• Abipusė priklausomybė - etapas, kada žmogus protingai tampa priklausomas nuo kitų žmonių. Pvz, šeimoje. Jis gali prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už jo aplinkoje esančius žmones, kuriuos jis pasirenka protingai. Tokie žmonės labai pasitiki savimi ir, žinoma, kitais. Tai aukščiausias brandos etapas, kai žmogus leidžia sau prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus žmones. Svarbu tai, kad abipusią priklausomybę galima pasiekti, tik pasiekus nepriklausomybę.

Paieškokime pavyzdžių mus supančioje aplinkoje:

• Artimų draugų rate. Žmogus, kuris pasitiki savo jėgomis, yra geros nuomonės apie save, lengvai bendrauja su savo draugais - jais ir pasitiki.
• Šeimoje savimi pasitikintis sutuoktinis - pasitiki ir savo partneriu, nes jis pasitiki savimi, jis supranta, kad partneris su juo būna savo noru, lygiai taip kaip Jis.
• Savimi pasitikintys tėvai - pasitiki savo vaikais, duoda jiems daugiau laisvės. Žinodami, jog susidarius nepalankioms aplinkybėms ar iškilus problemoms jie visada sugebės vaikui pagelbėti, laisvai ir geranoriškai leidžia jiems priimti daugiau sprendimų ir būti savarankiškiems.
• Savimi pasitikintis darbuotojas - "neburnoja" ant vadovo ir pasitiki juo, nes už jo gerai atliktą darbą vadovas atsiskaitys. Toks darbuotojas paprastai žino savo vertę ir ją įrodo konkrečiais darbais.
• Savimi pasitikintis valstybės pilietis - pasitiki vyriausybe ir "neburnoja" ant jos, nes žino, kad jis pats atsakingas už savo gyvenimą. Sunkmečiu, kada daugelis "burnoja" dėl blogų įstatymų, nepalankių sąlygų, grupė savimi pasitikinčių žmonių ieško racionalesnių sprendimų ir keičia tai, kas jų galioje.

Kaip jau supratote, ar mes pasitikime kitais žmonėmis priklauso ne tiek nuo kito žmogaus, kiek nuo Jūsų paties pasitikėjimo savimi. Kuo daugiau gyvenimo sričių mes esame brandūs, tuo daugiau mes turime galios, o turėdami galios, mes tampame nepriklausomi, o tuo pačiu ir daugiau pasitikime kitais žmonėmis.

Ugdykitės pasitikėjimą savimi, tuomet pasitikėsite ir kitais žmonėmis. Žinoma, ne visada mus supa vien geri žmonės, yra žmonių, kurie neverti pasitikėjimo. Nukreipkite savo dėmesį į tuos, kurie verti pasitikėjimo, į tas žmonių sąvybes, kurios skatina įžvelgti žmoguje tai, kas jame geriausia. Žmogaus prigimtis yra "būti geru".

Daiktus mes matome ne tokius kokie jie yra, bet greičiau kokie esame patys. (Anais Nim)

Saviugdos mokykla

Projektas "Saviugdos mokykla" ilgai buvo gludinamas mano galvoje. 2009 m. liepos 25 d. ypatinga diena. Startavo http://www.saviugdosmokykla.lt/ internetinė svetainė.

Saviugdos mykykloje Jūs rasite:

• naujausią informaciją apie rengiamus mokymus asmeninio tobulėjimo tema;
• straipsnių asmeninio tobulėjimo tema;
• rasite informacijos apie asmeninio tobulėjimo klubus, jų veiklą;
• sėkmės istorijų;
• galėsite pasidalinti savo patirtimi;

Saviugdos mokykla, siekdama padėti žmonėms, norintiems rasti vidinę harmoniją, bendradarbiauja su kogero geriausiais Lietuvoje savo srities guru. Paskaitykite skyrelį "Draugai".

Jau šiandien Saviugdos mokykla siūlo keletą mokymų, kurie organizuojami Šiauliuose. Skaitykite ir registruokitės skyrelyje "Mokymai".

Nepamirškite užsiprenumeruoti Saviugdos mokyklos naujienlaiškio ir Jūs dažnai būsite nudžiuginti geromis naujienomis. Tikuosi, kad galėsiu padėti daugeliui žmonių eiti įdomiu ir nepakartojamu, asmeninio tobulėjimo keliu.

Nuoširdžiai,
Donatas Brikas

Visa, kuo esi ir kuo tapsi, glūdi tik tavyje. (Šaolino gyvenimo principas)

"Apsimeskime" laimingais...

Šiais ekonominių sunkumų laikais, dažnai girdime apie augantį nedarbo lygį, apie depresuojančius žmones, apie bankrutuojančias įmones ir dar daug kitų liūdnų prognozių. Kažkas turi kraustytis į mažesnį būstą, nes neišsimoka banko paskolos, kažkas netekęs darbo prarandą viltį ir paskutines santaupas išleidžia alkoholiui, dar čia kiaulių gripas užpuolė. Tai kaip ir... šiame pasaulyje laimės nebėra?

Tai ką dabar daryti? O gal pabandyti "apsimesti" laimingu? Dabar tikriausiai Jūsų pirštas atsirado prie smilkinio :). Taip taip, o kodėl gi tikrai nepabandžius "apsimesti laimingu"? Na kaip čia apsimesi? Mokesčius didina, atlyginimai mažėja ir pan. Ir šiaip kokia čia laimė, jei "apsimeti".

Pereikime į kitą barikadų pusę. Jei nesinori "apsimesti" laimingu, "apsimeskime" nelaimingu. Juk aplinkui taip viskas blogai. Na bet jei jau skaitote šį straipsnį, tai turite internetą, (jo dar neatjungė :) atradome nors ką gero), tikriausiai turite namus, žinote kur miegosite šiąnakt ir greičiausiai net esate pavalgęs. O dar geriau, esate geros sveikatos būklės, turite sveikus vaikus ir net turite planų ateičiai :), tai Jūs jau laimingųjų elite. Tikriausiai esate girdėję daug kur aprašytą istoriją, kaip žmogus jautėsi nelaimingas, dėl savo suplyšusių batų ir kaip jam paliko gėdą, kai pamatė žmogų, kuris neturi kojų, bet šypsosi ir yra laimingas, tai iš esmės pakeitė jo gyvenimą. Taigi, nelaimingu "apsimesti" tikriausiai taip pat nebesinori. Nėra jau taip blogai, kad būtų verta būti nelaimingu. Kojos vietoje, batai taip pat nesuplyšę.

Taip išeina, kad mes ir taip, ir taip "apsimetame"? Aš manau, kad žmogaus laimė, tai jo paties pasirinkimas, kuris iš esmės priklauso ne nuo jį supančių aplinkybių, o nuo jo požiūrio į aplinkybes. Gera žinia ta, kad požiūrio iš mūsų atimti negali jokia krizė, jo negali ištikti bankrotas, jo negali konfiskuoti antstoliai. O mūsų požiūris ir Afrikoje, mūsų požiūris.

Keletas gairių, kaip "apsimesti" laimingu:

• Sutikite su teiginiu, kad "Tai į ką sutelki mintis, tave veikia labiau nei kas kitas." (Paul McKenna). Galime tai patikrinti labai paprastai. Man pačiam teko nekartą pastebėti tokį dalyką. Pavyzdžiui, kasdien važinėju tomis pačiomis gatvėmis savo gimtame mieste ir nepastebiu nei vienos kelionių agentūros. O kai pradedame su šeima planuoti kelionę atostogoms, pasirodo kelionių agentūra yra ir už vienos sankryžos, ir už kitos, ir dar perėjus per gatvę. Taip ir su mus supančia aplinka. Jei sutelkiame dėmesį į tai kas blogai nepastebėsime dalykų kas yra gerai ir tokiu atveju mūsų laimės nebėra. Taigi sutelkime mintis į gerus dalykus. Jei kažkur ir nesiseka, tikrai yra dalykų, kur viskas gerai.


• Problemas dažniausiai pradedame matyti tada, kai patys nežinome ko norime, "Jei aplink matai daug problemų, reiškiasi jau nebežiūri į tikslą." (H. Fordas) Tikslo turėjimas sukoncentruoja mūsų mintis ir energiją tam, kad pasiektumėme tikslą, o gyvendami be tikslo, turime daug energijos, kuriai reikia kažką veikti, taigi ji ieško problemų, dėl kurių "laisvai" galime "apsimesti" nelaimingais.


• Jei jau šiandien atsitiko taip, kad problemų ieškoti nebereikia, jų ir taip apstu :) ir čia gera žinia. Problemų turi visi, jei jų nėra tai gali būti, kad čia ir yra problema, nes problemų neturi tik mirę žmonės. "Jei Dievas nori įteikti Jums dovaną, jis suvynioja ją į problemą." (Vincentas Normanas Pylas). Išsprendę problemą, mes jaučiamės laimingi. Ar netiesa? Tikriausiai mums "akmuo nuo širdies nukrenta". Taigi, galime net padėkoti už problemas.


• Dažnai mūsų nelaimės šaltinis yra nerimas, dėl to, kas dar neįvyko. Bijome dėl ateities. Nusiraminkite, greičiausiai, kad tai dėl ko nerimaujate neįvyks. Yra padaryti tyrimai, kad tik apie 8% žmogaus baimių pasitvirtina. O jei dar aštuonių procentų neišnaudojote, tai džiaukitės įvykus, nes tai Jūsų nepražudys, o ateityje tikimybė bus mažesnė. Ir dar viena tiesa ta, jog nerimo prognozė yra baisesnė, net ir tuo atveju, jei baimė pasitvirtina, ji neturi nei pusė tos galios kaip atrodė nerimaujant. "Drąsiai pasipriešink kliūtims, imkis veiksmų. Tu pamatysi, kad jos neturi nei pusės tos galios, apie kurią galvojai." (Vincentas Normanas Pylas)


• Kitas dalykas, kai kamuojamės dėl to, kad praeityje padarėme kažką, kas mums trukdo būti laimingais. Dabartis, tai tik ši akimirka, kas bus ateityje, tai priklausys nuo mūsų šios akimirkos veiksmų, kas įvyko praeityje, tai jau faktas. Jo pakeisti nebegalima. Jei šią akimirką krimsimės dėl praeityje įvykusio fakto, negalėsime džiaugtis šia akimirka. "Viena svarbiausių gyvenimo sėkmės ir laimės taisyklių - nenusiminti ir neliūdėti dėl fakto." (Brian Tracy)

Taigi, nereikia "apsimesti" laimingais, mano nuomone tiesiog reikėtų neapsimesti nelaimingais. Nėra taip svarbu, kokios gyvenimo aplinkybės, jos keičiasi ir kas bebūtų, taip amžinai nesitęs. Yra du geros savijautos principai: 1) nesikankink dėl menkniekio 2) viskas yra menkniekis. :)

Laimingas tas, kuriam pasisekė pajausti geriausia ir blogiausia, ką gali pasiūlyti likimas. Tas, kuris šaltakraujiškai iškentėjo likimo smūgius, nebijo nesėkmių. (Seneka)

Ar Jūs esate tikintis?

Ar Jūs tikintis? Paprastai išgirdę tokį klausimą žmonės jį sieja su religija. Šiais laikais, kai mokslas ištyrė žemę kiaurai ir išilgai, kosmonautai pakilo į kosmosą, bet, deja, nei pragaro, nei rojaus niekas neaptiko, daug kam sunku tikėti tuo, ką pasakojo "močiutės". Bet ar iš tiesų mokslo pažanga mus turėtų versti mažiau viskuo tikėti? Ar ne laimingesni buvom, kai vaikystėje tikėjom Kalėdų seneliu? Man tai buvo smagu:) Aš ir dabar tikiu, ir jis pas mane ateina. Žinoma, laikai, kai mes naiviai galėjome tikėti, jog kažkur danguje sėdi mus kontroliuojantis, kiekvieną žingsnį stebintis, baudžiantis ar apdovanojantis "žilabarzdis senis", jau tikrai praėjo.
Bet ar tikrai tie, kurie šiandien yra dievobaimingi, sakosi, esą labai tikintys, iš tiesų tokie yra? Tai, ką dažniausiai girdžiu iš "tikinčių" žmonių, labiau suprantu, kaip tikėjimo dogmą, labiau kaip neteisingai suprastus dalykus. Tebūnie taip, kaip tikite (Mt 9, 29). Visiškai pritariu šiai minčiai iš Biblijos. Ar imsimės ką nors daryti netikėdami? Man tikėjimas įkvepia optimizmo, skatina veikti ir siekti to, kuo tikiu.
Taigi galima pasidaryti išvadą: Tikėkime.... ir viskas bus OK. Šią situaciją noriu iliustruoti anekdotu, kurį išgirdau dar vaikystėje.

Vienas suvalkietis eina į bažnyčią ir prašo Dievo:
-Dieve, padėk man laimėti aukso puodą.
Taip eina jau ilgiau nei metus. Vieną dieną rojuje Šv. Petras prieina prie Dievo ir sako:
-Dieve, šis suvalkietis jau daugiau nei metus Tavęs prašo padėti.
-Taip, girdžiu - atsako Dievas
-Na tai gal Tu jau jam padėk - nedrąsiai pasiūlo Šv. Petras.
-Žinai, aš jam tikrai padėčiau, bet kaip jam pasakyti, kad jis nusipirktų nors vieną loterijos bilietą?

Taip. Mūsų tikėjimą turi lydėti konkretūs veiksmai. Veiksmai, kurie mus artina prie tikslo, kuriuo mes tikime. Tikėjimas, tuo ko siekiame yra labai svarbus, bet be jį atitinkančių veiksmų jis yra bevertis. Melsdami Dievo sveikatos, bet kiekvieną dieną nuodydami save tabaku, alkoholiu ar panašiais kvaišalais, vargu ar jos gausime? Taip pat ir atvirkščiai - jei sieksime tikslų, kuriais netikime, tai greičiausiai sustosime net nepradėję.

Ir pabaigai noriu pasakyti, kad į klausimą "Ar Jūs tikintis?", drąsiai galite atsakyti TAIP. Henry Ford'as yra pasakęs: "Jeigu manote, kad galite, ar manote, kad negalite, - yra taip kaip manote." Jei Jūs sakote, kad netikite sėkme, tai reiškia, kad Jūs tikite nesėkme, o mūsų tikėjimą paprastai lydi atitinkami veiksmai. Deja būna taip, kad mūsų norai nesutampa su mūsų tikėjimu. Matyt tas suvalkietis iš anekdoto tik norėjo, kad Dievas jam padėtų, bet tikėjo, kad Jis jam nepadės :)

Laimingas gyvenimas prasideda nuo tikėjimo, kad esame verti laimės. (John Marks Templeton)

Skaityti ar neskaityti? Štai kur klausimas..

Nors, praėję 2008 metai ir paskelbti skaitymo metais, visgi nereikės toli ieškoti, norint sutikti žmogų, kuris neskaito knygų. Šiais informacijos laikais, kai greitas gyvenimo tempas, dažnas randa pasiteisinimą: "Knygai perskaityti reikia daug laiko", "Nespėju, aš ir taip užsiėmęs", o dar geriau, "Nesamonės, knygose teorija, realiame gyvenime taip nebūna, geriau jau pažiūrėti televizorių, o jei paskaityti, tai kokį bulvarinį skaitalą" :)

Ar teko girdėti apie tai, kuo skiriasi pasaulio sėkmingieji nuo eiliniu pasaulio žmonių? Vienas iš išskirtinių bruožų, kad jie visi labai daug skaito, dauguma jų turi didžiules bibliotekas. Galite sakyti, kad jie turtingi, ir todėl gali įsigyti daug knygų ir turi laiko jas skaityti. Bet gal jie todėl ir turtingi, kad kažkada daug skaitė ir ieškojo atsakymų į jiems rūpimus klausimus.

Aš galvoju, kad knygose yra sudėta ilgaamžė patirtis, sudėtos žmonių istorijos ir mums reikia džiaugtis ir vertinti tai, kad šiandien visą tai mes galime perskaityti. Be to skaitymas, tai vienas geriausių būdų plėsti savo akiratį, gauti naujų žinių, pasisemti įkvėpimo, bei gauti peno smegenims :)

Kartą rašytojas Rėjus Brendberis (Ray Bradbury) yra pasakęs: "Yra blogesnių nusikaltimų negu knygų deginimas. Vienas iš jų neskaityti jų."

Bet vienu aspektu galiu sutikti ir su teigiančiais prieš knygų skaitymą. Knygų skaitymas atima daug laiko. Kartais tą laiką galėtum praleisti su artimais žmonėmis, vaikais ar skirti poilsiui po įtemptos darbo dienos.

Ką daryti? Kad ir knygas galėtumėme skaityti, ir šeima, bei kiti artimi žmonės liktų nenuskriausti. Vienas iš garsiausių sėkmės mokytojų Bodo Schafer'is, rekomenduoja pirma perskaityti knygą apie greitąjį skaitymą.

Šiandien mes turime unikalią galimybę išmokti racionaliai skaityti ir padidinti savo skaitymo greitį net 5 kartus, pas patį, tikriausiai nesuklysiu sakydamas, geriausią skaitytoją, sėkmės mokytoją, kurio asmeninėje bibliotekoje daugiau nei 4000 knygų, Algirdą Karalių.

Baigdamas šį straipsnį, noriu pakviesti registruotis į seminarą, kuris vyks:
Data: 2009 m. birželio 13d.
Vieta: Best Western Vilnius (Konstitucijos pr. 14)
Laikas: 13:00 -17:00.
Seminaro programa:
1. Kaip mes skaitome?
2. Trys testai Jums:
a) nustatantis skaitymo greitį
b) nustatantis medžiagos įsisavinimo kokybę
c) nustatantis įsiminimo kiekį
3. Kokias klaidas mes darome skaitymo metu?
4. Racionalaus skaitymo principai.
5. Kaip nustatyti skaitymo tikslus?
6. Kaip parinkti atitinkantį skaitymo tikslams metodą?
7. Optimali resursinė būsena: kaip paruošti smegenis produktyviam darbui?
8. Penki skaitymo metodai:
a) susipažinimas su tekstu
b) atranka
c) išsiaiškinimas
d) detalizavimas
e) reziumė

Investicija: Tik 149 Lt.

Daugiau informacijos http://www.algirdaskaralius.lt/
Registracijos anketa čia.
Iki susitikimo Racionalaus skaitymo seminare...

Ginčuose gimsta tiesa...

Tik ginčuose gimsta tiesa. Kiekvienas manau esate girdėjęs tokį posakį? Pasakykite, kad tokio posakio nėra ir mes pradėsime ginčytis. :) Ir, ar tada gims tiesa? Ir kuris iš tiesų bus teisus? Jei aš girdėjau tokį posakį, vadinasi esu teisus, jei Jūs negirdėjote taip pat esate teisūs.

Paveikslėlis su besisukančiu moters siluetu yra testas išsiaiškinti, kuris smegenų pusrutulis pas Jus yra dominuojantis. Dešinysis (vaizduotė) ar kairysis (logika). Vieni mato moters siluetą besisukantį pagal laikrodžio rodyklę (dominuoja dešinysis), kiti prieš laikrodžio rodykle (dominuoja kairysis).

Bet aš jį įdėjau visai ne tuo tikslu. Įsivaizduokite, Jūs nežinote, kam reikalingas paveikslėlis, o tiesiog Jūsų paklausia, į kurią pusę sukasi moters siluetas, šalia yra dar keletas žmonių, kuriems užduodamas tas pats klausimas. Vieni mato moters siluetą besisukantį pagal laikrodžio rodyklę, kiti prieš. Ir kas dažniausiai nutinka. Puolate ginčytis, kiekvienas nori įrodyti savo tiesą, kuria kryptimi sukasi moters siluetas, visi be reikalo išlieja daug emocijų ir visiškai bereikalingai išnaudoja energiją. O kur tiesa? Tai visgi, kuria kryptimi sukasi moters siluetas? O gal atsirado žmogus, kuris mato vyro siluetą?

Žiūrėkime toliau... Ginčo įkarštyje sužinote kokia šio paveikslėlio paskirtis. Suprantate tai, kad Jūsų aplinkoje žmonės paveikslėlį suvokia kitaip, kitu smegenų pusrutuliu. Ginčas ir išlietos emocijos tampa beprasmiais.

Ką norėjau tuo pasakyti? Manau, kad gyvenime yra daug situacijų, kur mes situaciją suvokiame kitu kampu, nei mus supantys žmonės. Skirtingai suvokiame ne vien dėl dominuojančio pusrutulio, bet ir skirtingos patirties, vertybių, auklėjimo, religinių nuostatų, įsitikinimų ir pan. Todėl manau, ginčai yra beprasmiai. Geriausias būdas laimėti ginčą - nesiginčyti. Laimėkite visi. :)

Daiktus mes matome ne tokius kokie jie yra, bet greičiau kokie esame patys. (Anais Nim)

Apie Laimę..

Visi mes trokštame būti laimingi. "Esu įsitikinęs, kad gyvenimas mums ir yra duotas tam, kad siektume laimės." (Dalai Lama). Ir aš tikrai nedrįsčiau su juo ginčytis. Siekiame mes jos, sąmoningai ar nesąmoningai, bet siekiame. Taigi kyla klausimas: tai kur ta laimė yra? O gal geriau formuluoti klausimą kitaip: Kada mes jaučiamės laimingi? "Aš laimingas, nes mane myli. Aš laimingas nes šiandien šefas mane pagyrė.." ir pan. Dažniausiai išgirstame tokius atsakymus. Taip, ir manau tai yra tiesa. Tikrai, kai mus myli, kai mus pagiria, t.y. kai iš aplinkos mes gauname tai kas mums "patinka", mes tikrai jaučiamės laimingi. Reiškia laimė slypi mus supančioje aplinkoje. :)
Paklauskime savęs, o ką mes darome?, tam, kad jaustumėmės laimingi? Mus myli tiek, kiek patys mylime, mus pagiria tada, kai to nusipelnome. Daigai išdygsta tik tada, kai juos pasėji. Viskam yra priežastis. Taigi, aplinkoje sukurtos sąlygos, tai buvo mūsų ankstesnių veiksmų rezultatas. O ką sėti, renkamės patys. Ne veltui liaudies išimtis sako: "ką pasėsi - tą ir pjausi".
Vieni laimės ieško svaigaluose, kiti namuose, treti už jūrų marių. Kiekvienas renkasi pats. O ji visai čia pat, ji mumyse. Ji mūsų ir tik mūsų pačių pasirinkimas. Laimė slypi ne situacijoje, o požiūryje į ją, o požiūris tai mūsų. Toje pačioje situacijoje du žmonės jaučiasi skirtingai. Pavyzdžiui: du žvejai atvažiavę prie ežero pažvejoti, po žūklės laimikiu pasigirti nei vienas nei kitas negali. Bet vienas dėl to nelaimingas keikia orą, blogą masalą ir panašiai, o kitas su šypsena pasidžiaugia gamtoje praleistu laiku.
Taigi, mokėkime džiaugtis mažais dalykais. Vietoje pykčio ar susierzinimo, rinkimės juoką ir šypsena. Rinkimės būti Laimingais.

Mes juokiamės ne dėl to, kad esame laimingi. Mes laimingi dėl to, kad juokiamės (William James)

Ar verta pykti?

Ar teko kada nors pykti? Žinoma! Tikriausiai nevertėjo nei klausti :). Visi mes kartais pykstame. Kažkas mus supykina, netenkina kito žmogaus elgesys, kartais, net pykstame patys ant savęs. Pyktis kartais būna tylus, o kartais liejasi per kraštus. Ar iš tiesų pykdami mes ką nors pasiekiame? Na bent jau aš ne :). Pyktis - tai gynybinė reakcija, o ginuosi tada, kada jaučiuosi silpnas. Konfliktinėse situacijose, kol nepykstu, tai kontrolė mano rankose, vos tik mane užvaldo pyktis, tuoj valdžią atiduodu kitam. Visą mano energiją "suvalgo" pyktis, sunku blaiviai mąstyti. Taigi net ginčo metu pyktis yra priešas ir tikrai nepadės, padeda būtent (ne)pyktis.
Mokslas yra įrodęs, kad ilgalaikis pyktis sukelia įvairias ligas. Dėl pykčio prarandame entuziazmą, atiduodame daug energijos. Ir galų gale, ką mes pasiekiame pykčiu? Ar verta pykti? Gal geriau būtų susitarti? Ir išvis, kam pykti, jei vistiek kada nors atleisi? Tai geriau neprarasti laiko, atleisti čia ir dabar. Nereikės eikvoti energijos ir šią akimirką jau galėsite būti laimingi. Bodo Schafer knygoje "Nugalėtojų principai" sako "Nieko nėra kvailiau, kaip pykti ant žmonių, kuriems tai visiškai vis tiek". Iš tiesų juk pyktis tai Jūsų. Gali būti, kad dabar ant manęs kažkas pyksta, o aš apie tai net nežinau :)
Bet būna situacijų, kai aplinkybės susiklosto taip, kad rodos neįmanoma nepykti. Aplinkoje, kur tik pasisuksi vieni stimulai pykti. Čia "surūgusi" pardavėja blogai atmetė grąžą, čia nemandagus vairuotojas sukėlė avarinę situaciją, kolegos darbe nukišo parkerį, grižai namo, o čia dar vaikas išpylė gėrimą, žmona nusūdė vakarienę ar vyras perėjo su batais švariu kilimu. Košmaras... Ir kokią geriausia reakcija į tai? Pyktis? Bet jis niekam neįdomus. Jis kenkia tik pykstančiajam. Tarp visų šių stimulų ir atsako į juos, yra tuščia erdvė, kuri priklauso JUMS. Ji vadinama ATSAKOMYBĖ (na apie tai kitą kartą), bet čia Jūs ir galite pasirinkti. Rinkitės (ne)pykti - nes tai Jūsų atsakomybėje ir tai geresnis pasirinkimas, aš tikiu tuo.

"Pyktis yra vėjas, kuris užpučia proto šviesą" (Robertas Greenas Ingersollas)

Teisė būti įsižeidusiems

Visi mes esame papuolę į tokią situaciją, kai buvo skaudu dėl to, jog išgirdome kažką tariamai negero apie save ar savo elgesį, buvome sukritikuoti. Kaip tada jautėtės? Kokius jausmus jautėte žmogui, kuris pasakė "tiesą"? Tikriausiai pykote ant to žmogaus, jautėtės įsižeidę, žmogus ištaręs tuos žodžius tapo blogu, arogantišku, storžieviu ir pan.
Jau senokai mąstau ta tema. Kodėl vieni žmonės įsižeidžia visur ir visada, o kitų niekas neįžeidžia? Pats analizuodamas save, savo reakcijas į kritiką, ir visą kitą informaciją, susijusią su manimi ar mano elgesiu, pastebėjau:
Aš įsižeidžiu ir sureaguoju į kritiką, vadinasi, aš išgirdau tiesą. Toje srityje reikia pasitempti. Jei mane kas pavadintų "Žaliu, rauplėtu marso armijos pėstininku", tai greičiausiai suprasčiau tai kaip pokštą ir skaniai nusijuokčiau. Juk aš nesu toks? Ir aš tai žinau! Na, o kai man kažkas pasako, kad aš sublogęs (esu smulkaus sudėjimo), tai nieko žeidžiančio, bet dar keletą minučių mano galvoje kirba mintis apie tai, kad tikrai reikėtų keletą kilogramų daugiau sverti, rimtai pradedu galvoti apie reguliaresnę mitybą, sveikesnį gyvenimo būdą.
Taigi, ką mes girdime iš kitų žmonių, viso labo tėra tik žodžiai. Kaip mes juos priimame, tai yra mūsų pačių nuostatų į save rezultatas. Ar tikėti tuo, ką mes išgirdome? Tai mūsų pačių pasirinkimo teisė, kurios nors ir kaip norėtų, niekas iš mūsų negali atimti! Kaip sakė kažkoks žymus žmogus "Niekas negali sugadinti mums nuotaikos, jeigu mes patys sau to neleisime".
Tikriausiai Jūs pasakysite, bet būna gyvenime atvejų, kai mus puola, išvadina įvairiausiais žodžiais, kartais net necenzūriniais. Ir tada mes turime teisę įsižeisti. Taip, tokią teisę mes turime. Bet ar mes privalome naudotis visomis sau suteiktomis teisėmės? Tikrai ne. Galų gale, jei žmogus sugeba Jus "apmėtyti" negražiais žodžiais, tai klausimas ar tas žmogus gerbia bent pats save. Tikriausiai esate girdėję tokį pasakymą "ne, jam savigarba neleis to ar to padaryti". Na, o jei žmogus nesugeba gerbti pats savęs, tai kodėl turėtumėte tikėti jo žodžiais? Juk tai tik žodžiai. O jei netikite tais žodžiais - tai ir įsižeisti nėra reikalo.

"Būti turtingu ir laimingu yra Jūsų prigimtinė teisė" (Bodo Schafer). Nepamirškite naudotis šiomis teisėmis.